Tango yra pavojingas melagis

Tango yra pavojingas melagis. Jis – arogantiškas svajotojas, paspendžiantis žabangas. Tango yra iliuzija, ir tai privalo suprasti kiekvienas, pasidavęs jo įtaigai. Vargšas tas, kuris, patikėjęs iliuzija, į jo rankas įdavė savo gyvenimo vadeles.
Sunku patikėti, kad kažkur toli, pasaulio pakraštyje, yra šalis, kurioje gyvena laimingi žmonės, sukūrę liūdesio šokį praeičiai, kuris gyvas ateityje…
Prieš daug metų, pirmą kartą vykdamas į Argentiną, tik sėdėdamas lėktuve suvokiau, kad skrendu į visai nepažįstamą pasaulį, kuris mane paviliojo dar vaikystėje iš senelio išgirsta istorija apie jo pusbrolį, gyvenantį toli už Atlanto vandenyno.
Argentina… magiškas žodis, kuris man – vaikui – skambėjo ne tik paslaptingai ir nepasiekiamai, bet kartu kažkaip išdidžiai ir saulėtai. O dar vėliau, jau gerokai paūgėjęs, atradau tango – dar vieną nenuginčijamai svarią priežastį nuvykti ten ir savo akimis pamatyti kraštą, kuriame gyvena žmonės, sugebėję sukurti tokią jausmiškai gilią kultūrą.
Ir štai – aš jau sėdžiu lėktuve Paryžius – Buenos Airės. Skrendu į savo vaikystės svajonių šalį, nepažinodamas nė vieno ten gyvenančio žmogaus, besimėgaudamas mintimi (tai buvo lapkritis), kad tuo metu ten – pavasaris ir, o Dieve, ten juk Lotynų Amerika!
Ir staiga – milijonas minčių galvoje: kaip susikalbėsiu (nemoku ispanų kalbos), kaip iš oro uosto nusigausiu iki viešbučio (taksi, autobusu, traukiniu?), kur išsikeisiu pinigus, ar bus priimamos banko kortelės, ar saugu, o gal mane apiplėš vos išlipus iš lėktuvo?
Tačiau Argentina pasitiko svetingai, lyg atsidėkodama už ilgus metus meilės jai, jos nė nemačius. Vietinių žmonių patarimai, kaip elgtis, kur eiti, o kur geriau nekišti nosies; būrys pasiruošusių padėti susiorientuoti mieste „porteño“ (taip vadinami Buenos Airių gyventojai), vos tik paklausus kelio pirmo gatvėje sutikto žmogaus; jau pirmą rytą kaimynų, besimėgaujančių mate (arbata iš bugienio lapų), ant gretimo namo slenksčio skambantis „Buenos días“, skirtas man; garsieji jautienos kepsniai ir sodrus vynas taksi vairuotojo Nikolo šeimos restorane Buenos Airių Palermo rajone, kuriame atsidūriau pasamdęs taksi pasivažinėti po naktinį miestą, ir kuris net neėmė jam priklausančio užmokesčio – jis tiesiog norėjo parodyti savo miestą žmogui iš mažos šalies.
Prieš vykdamas į Buenos Aires kai kurių savo pažįstamų buvau perspėtas pasiruošti galimam nusivylimui, nes tango kultūros ten, esą, jau seniai nebėra – viskas tik gryna komercija ir kičas. Tačiau dideliam savo džiaugsmui atradau daugiau, nei galėjau tikėtis: dvylika milijonų gyventojų turinčiame mieste žmonės autobusų laukia tvarkingai sustoję į eilę, vyrai vis dar užleidžia vietą moterims, šimtai tango mokyklų ir milongų (tango šokių vakarų), gatvėse – Evos Perón prototipo damos, savimi pasitikintys vyrai, o „El Círculo“ – paauksuotais balkonais ir tviskančiais sietynais spindinčiame teatre Rosarijaus mieste – sausakimša žiūrovų, besivėdinančių vėduoklėmis, salė, dainuojanti vieną iš tūkstančių tango… Argentina pilna vidinių prieštaravimų, eklektikos, ir visa tai kažkokiu stebuklingu būdu puikiai dera tarpusavyje. Vienas kitam prieštaraujančius dalykus sujungia kažkokie nematomi klijai.
Tada net negalėjau pasvajoti, kad 2013 metais stovėsiu tos pačios salės scenoje jau kaip miesto garbės svečias ir šoksiu tango tiems, kurie jį sukūrė.