Tango turi daug veidų
Tango turi daug veidų. Tačiau jo esmė stebėtinai paprasta. Ir iš mūsų nieko nereikalaudamas, jis prašo tik vieno – nuoširdumo.
Jis nereikalauja keistis. Jame tiek daug vietos, kad jis priima mus tokius, kokie esame: linksmi, išdidūs, šalti ar žaismingi – besišypsantys ar verkiantys. Jis priima mūsų emocijas, leidžia joms tekėti kūnu, paversdamas jas judesiu, nesiekdamas pakelti mums nuotaikos ar paslėpti turinio po forma. Jis leidžia, gal net reikalauja, likti savimi. O emocinis kraštutinumas – liūdesys – čia taip pat galimas. Tokiomis akimirkomis jis dažnai tampa dar tikresnis. Kartą Argentinoje, netikėtai užkalbintas kavinėje, išgirdau vienos damos istoriją:
Automobilyje, pakeliui į Buenos Aires, – pasibaigę žodžiai ir tyla. Jie grįžinėjo iš savo draugo laidotuvių. Tada vienas iš bičiulių nedrąsiai paklausė:
– O ką šįvakar?
– …
– Einam šokti tango?
Ne todėl, kad buvo lengva, ne tam, kad užsimirštų, o todėl, kad reikėjo būti su tuo, kas yra: su tyla, skausmu ir su tuo, kas nepriekaištauja, neatima, o susitapatina, priima tavo dažnį. Nes jeigu tavo ir aplinkos dažniai sutampa, tu nurimsti – kaip apkabintas ir prie širdies priglaustas vaikas.
Liūdesys ir skausmas nėra vertinami kaip silpnumas – veikiau priešingai, kaip gylio šaltinis. Tačiau liūdesys čia paminėtas tik dėl kraštutinumo ir paradoksalaus išskirtinumo (nes šokis įprastai siejamas su džiaugsmu, o ne su melancholija), o ne kaip būtina sąlyga. Tango geba talpinti visą emocinį spektrą: nuo švelnumo iki įtampos, nuo ilgesio iki aistros. Emocija čia nėra trukdis – ji yra medžiaga. Gyvenimas reikalauja iš mūsų tam tikrų būsenų – energijos, pakilumo, lengvumo. Jis kviečia išeiti iš savęs, tapti geresne savo versija: gražesne, seksualesne, stipresne, įspūdingesne, ir amžinai lipti iš tos prakeiktos „dėžutės“. O kas, jeigu kartais nenorime? Skamba paradoksaliai, bet visai nekeista, kad būtent tango tyloje, jo priekaišto nebuvime mes dažnai imame ir išlipame iš jos, ir pradedame keistis – ne todėl, kad privalome, o todėl, kad keičiasi mūsų požiūris, pažiūros, pasaulėžiūra, mūsų žvilgsnis. O kartais – tiesiog todėl, kad atėjo laikas norėti.
Tango žavesys slypi paprastume: jis leidžia mums būti tokiais, kokie esame šiandien. O mes ir esame kas kartą vis kitas – vienas iš daugelio jo veidų.