Ar sunku išmokti tango?

Tai turbūt dažniausiai išgirstamas klausimas iš norinčiųjų šokti. Kažkodėl tango yra pelnęs „sunkiausio šokio“ titulą. Manau, kad tai gerokai perdėta, nors tiesos tame yra.
Šokį mes įsivaizduojame kaip tam tikrus kūno judesius pagal muziką. Kalbant apie tango, tai – tiesa, bet ne visai. Muzika yra pagrindinė, svarbiausia, būtinoji tango šokio sudedamoji dalis. Ji gali skambėti gyvai arba tik jūsų galvose. Bet ji turi būti.
Tango, pagal matematinę tango muzikos formulę, dainuojant skaičius, pavyzdžiui – viens, du, viens-ir-du-ir, su atitinkamomis reikšmėmis – lėtas, lėtas, greitas-greitas-greitas, – nešokamas. Bent jau savo malonumui – tai jau tikrai ne. Tango yra muzikos interpretacija.
Viena vertus, tai reiškia, kad galiu šokti taip, kaip noriu – interpretuoju muziką. Yra tame tiesos. Tačiau interpretacija turi ribas, kurias nusako tango taisyklės, panašiai kaip lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ar mokytojas nusakydavo, į kurią pusę interpretuosime „Altorių šešėlius“, kad nenuklystume į lankas.
Tango yra labai mistiškas šokis – jame daug prieštaravimų, skirtingų tiesų, kurios kažkur tolumoje sueina į vieną tašką, o paskui vėl išsiskiria. Tame yra kažkas, viena vertus, unikalaus, o iš kitos pusės – taip žmogiško, iš kažkur per labai didelį emocinį atstumą gąsdinančiai pažįstamo. Taip yra todėl, kad tango kilęs iš mūsų: manęs, tavęs, jų… Jis toks, kokie ir mes, tik tango, gyvenantis mumyse, vieną dieną nuplėšia kaukes, ir liekame tokie, kokie esame – su savo dorybėmis, puikybėmis, jausmais, vienatvėmis ir meilėmis.