Tu neišmokai tango

Argentinoje, o tikriausiai ir Urugvajuje vyrams egzistavo tik vienas, stebėtinai formalus būdas išmokti tango. Tačiau Buenos Airių milongose vyrų visada būdavo daugiau nei moterų. Taip atsitiko dėl imigracijos, XX amžiaus pradžioje, tarpukariu, daugybė žmonių iš Europos ir, kaip taisyklė, vyrų, pažadėję savo mylimosioms šviesią ateitį, palikę šeimas, vyko į Naująjį pasaulį turėdami vilties greitai praturtėti ir grįžti, nusipirkti žemės, turėti ūkį, sukurti šeimas. Bet, taip jau atsitinka, kad lūkesčiai su realybe sutampa ne dažnai.
Pažadai taip ir liko tik pažadais, o kiekvienas vyras, pradėdamas naują gyvenimą už Atlanto žinojo tik tai, kad vienintelis, tuo metu, socialiai priimtinas būdas fiziškai priartėti prie moters buvo… tango. Įsivaizduok jauną vyrą su kelių netašytų tango žingsnių bagažu, sausakimšoje salėje, pilnoje patyrusių tango šokėjų! Nė viena save gerbianti mergina su tokiu nešoks! Dėl savigarbos. (Kad dabar taip, ar ne, merginos?) Kam šokti su bet kuo, jeigu gali šokti su geriausiu? Kad jis galėtų apkabinti moterį šokiui, turėjo mokėti šokti. Kad galėtų apkabinti geriausią – turėjo šokti žiauriai gerai…
Todėl to jauno vyro tango kelias, kaip ir kiekvieno to meto Argentinos vyro, prasidėjo tik vyrams skirtoje tango mokykloje – praktikoje, kuri galėjo vykti bet kur: klube, kieme ar bendruomenės salėje. Jaunuolis turėjo išmokti „moters vaidmenį“ ne tam, kad juo liktų – o tam, kad suprastų šokio struktūrą, filosofiją, mechaniką, fiziką; todėl tu mokeisi stovėti, vaikščioti, o svarbiausia – mokeisi pagarbios šokio kalbos: išgirsti ir atsakyti. Praėjus keliems mėnesiams ir tapus pakankamai geru “follow” tau leido pereiti į kitą etapą ir pabandyti vesti kitą vyrą. Nes tik taip, mokantis kartu, ieškant naujų žingsnių derinių, keičiantis vaidmenimis, “šlifuojant” išmoktus judesius, tobulinant techniką tiek, kad bet kuris/-i “follow” galėtų suprasti tavo šokio kalbą galėjai priartėti prie didžiojo tikslo – išsvajotos merginos. Juk tai taip logiška: jeigu nori kažkur nuvykti – privalai žinoti kelią, norėdamas vesti šokyje – turi žinoti, kur eini, turi mokėti “follow kalbą”, kad ji / jis tave suprastų.
Ir tada atsiveria durys. Tačiau milonga – kitas pasaulis. Čia ne vaikų žaidimų aikštelė. Ten pasigailėjimo nėra. Jei moteris tavęs nematė šokant, ji nešoks. Todėl vyresnieji paprašydavo pažįstamos moters ypatingos paslaugos – sušokti su jaunu vyru vieną tandą – įvesti jį į milongos pasaulį. Ir vargas tau, jaunuoli, prakaituotais delnais, jeigu pirmasis šokis nepavyko. Mėnesiams teks grįžti į mokyklą. O ir po to, kada jau tapai sėkmingu milongų šokėju, net kai moterys pačios norėdavo su tavimi šokti, tu nenustojai lankyti praktikos. Toliau šlifavai techniką, kūrei savo kombinacijas, šokai abu vaidmenis. Tu ju žinojai, kad praktikoje, kai šokdavai su kitu vyru, tavo lygis turėjo būti nepriekaištingas. Kalbama, kad geriausiose práctica šokimo kokybė būdavo net aukštesnė nei kai kuriose miesto milongose.
Šešėlio nėra be šviesos – taip ir tango istorijoje yra ir vietų, apie kurias kalbama tik puse lūpų. Kaip kad garsioji Rosarijuje madam Safó Casa de Citas. Tai buvo prabangus salonas: ten skambėjo tango, ten buvo šokama, o kai kurie vyrai būtent ten pirmą kartą išdrįsdavo apkabinti moterį šokiui. Rosarijaus gyventojai iki šiol prisimena šią vietą atsargiai – tarsi istoriją, kuri yra tikra, bet apie kurią nedera kalbėti garsiai; senojo miesto paslaptį, kurią visi žino, bet niekas nenori pasakyti iki galo. Apie ją iki šiol kalbama puse lūpų – tarsi vietiniai bijotų ir vėl pažadinti jos nepadorumo šmėklą, todėl ir garsusis tango, vis dar skambantis milongose, pavadintas Madame Ivone, o ne Madame Safó.
Visa ši kelionė – nuo pirmo apsilankymo praktikoje iki pirmojo tikro šokio su moterimi – tau truko ilgus trejus metus, iš kurių pirmuosius devynis mėnesius tik sekei.
Todėl tu neišmokai tango. Tu jį užsitarnavai!